Elektros kainų šuolis sukėlė šoką ne tik eiliniams vartotojams, bet ir verslo įmonėms bei viešajam sektoriui. Sąskaitoms už suvartotą elektros energiją padidėjus 6–8 kartus kai kurios įmonės atsidūrė prie bankroto slenksčio. Ne išimtis ir strateginę reikšmę turintis vandentvarkos sektorius.
Turbūt būtų sunku įsivaizduoti, kad vieną dieną atsukus čiaupą iš jo nebebėgtų vanduo ar liktume be kanalizacijos.
Nors apokaliptinis scenarijus daug kam neįsivaizduotinas, bet strateginę reikšmę turinčias vandentvarkos įmones lygiai taip pat ir kaip ir kitus ūkio subjektus skandina energetika ir darbo jėgos kaina.
Drastiškai išaugus energijos šaltinių kainai pati paprasčiausia išeitis būtų sprendimas taip pat drastiškai padidinti vandens kainą ir viską perkrauti ant vartotojų pečių. Bet tai – neatsakinga.
Vienadienės dotacijos, kreditai ar palūkanų atidėjimas vandentvarkos įmonėms taip pat šios problemos neišspręs. Strateginę reikšmę turinčiam sektoriui reikia tikslinių investicijų, kad vandentvarkos įmonės galėtų pačios generuotis energijos šaltinius ir taptų nepriklausomomis nuo jų tiekėjų.
Pagalbos ranką vandentvarkos sektoriui turėtų ištiesti valstybė – o pirmas žingsnis būtų vandentvarkos įmonėms tapti nepriklausomomis nuo elektros tiekėjų diktato.
Štai „Dzūkijos vandenys“, kuri tiekia vandenį Alytaus miesto gyventojams ir įmonėms, dar sausį už elektros energiją mokėjo 30.000 Eur, o už rugpjūtį turėsime sumokėti 160.000 Eur.
Tai reiškia, kad kaštai elektros energijai išaugo daugiau nei penkis kartus. Jei metų pradžioje elektros energijos kainos dedamoji tiekiamo vandens kainoje buvo 7%, tai dabar ji šoktelėjo jau iki 30%. Buvome priversti perskaičiuoti vandens kainą. Gruodžio mėnesį ji pakils 62 centais ir pasieks 2,6 Eur kainą už kubinį metrą vandens.
Išaugus elektros kainoms vandens kainos kilimą dar bandėme amortizuoti, tam naudodami investicijoms sukauptas apyvartines lėšas. Tą darome ir dabar, bet šis mūsų investicijoms sukauptas milijonas eurų jau baigia išsekti.
Išeitis – statyti saulės ar vėjo elektrinę ir patiems apsirūpinti pigia elektra. Įmonė per metus suvartoja 5,2–5,4 gigavatvalandžių elektros energijos. Mes turime kogeneratorių, kuris per metus pagamina apie 1,5 gigavatvalandės elektros energijos, likusį kiekį galėtume „pasiimti“ iš saulės.
Paskaičiavome, kad mūsų poreikius patenkintų 4 megavatų atsinaujinančių energijos šaltinių elektrinė. Turėdami tokią elektrinę mes vandens kainą galėtume ne tik grąžinti į buvusią bet ir dar labiau ją sumažinti.
Tačiau, nors esame strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinti įmonė, jokios pagalbos, kad taptume atsparūs išorės veiksniams ir užtikrintume savo energetinį saugumą, iš valstybės nesulaukiame.
Ketindami statytis mūsų poreikius tenkinančią 4 megavatų saulės elektrinę mes iš karto susidūrėme su ribojimu, kad elektrą gaminantis nutolęs vartotojas gali įsirengti tik iki 1 megavato galios saulės elektrinę.
Kitas mūsų iniciatyvą stabdantis veiksnys yra tas, kad mes, vandentvarkos įmonės, esame priskirtos paprastų juridinių asmenų kategorijai, tačiau negalime su jais konkuruoti įsirengiant saulės elektrines. Privačiam verslui nėra viešųjų pirkimų procedūrų, privalomų strategijų ar planų keitimų. Gavęs leidimą privatus verslas saulės elektrinę gali įsirengti per kelis mėnesius ir naudotis pigia elektros energija, o mes tam turime sugaišti kelerius metus.
Privačiam verslui yra daug paprasčiau, jis lėšas investicijoms gali sugeneruoti iš savo pelno. Pelnais mes pasigirti negalime, nes mūsų kaip monopolininkų pelnas yra apribojamas, ir jis esant normalioms sąlygoms siekia apie keturis procentus. Iš tokio pelno sukaupti lėšų didelėms investicijoms beveik neįmanoma. Mes galime skolintis iš bankų, bet palūkanos – tai kaštai, kurie guls ant vartotojų pečių.
Mes pabandėme įsirengti dvi 30 kilovatų galingumo saulės elektrines ir tam sugaišome dvejus metus, nes savo projektą turėjome patvirtinti ne tik bendrovės valdyboje, bet ir gauti miesto tarybos narių pritarimą bei susirasti finansavimo šaltinį.
Biudžetinės ir savivaldybių įstaigos saulės elektrines gali statytis gaudamos 80% dydžio paramą, o mes kaip verslo įmonė galime gauti tik 30% dydžio paramą.
Be to, ketindami statytis 4 megavatų saulės elektrinę sužinojome, kad norėdami įsirengti tokio galingumo elektrinę mes dar privalėtume investuoti 1,5 mln. Eur į elektros tinklo galingumo padidinimą, nes didžioji dalis mus aptarnaujančios elektros pastotės galios jau yra rezervuota privačių asmenų ir verslų, kuris dar net neketina rengtis saulės elektrinių.
Jei ši padėtis nepasikeis, tai šie rezervuoti elektros tinklo galios kiekiai atiteks pelno siekiančiam verslui, o mes ir toliau brangiai mokėdami už elektrą būsime priversti didinti sąskaitas už vandenį vartotojams.
Norėtųsi, kad valstybė atkreiptų dėmesį į savo strateginę reikšmę turinčią ūkio šaką ir nacionalinės svarbos įmonėms suteiktų kažkokį prioritetą, tam kad apsaugotų savo piliečius.
Su tokiomis problemomis susiduria ne tik „Dzūkijos vandenys“, bet ir kitos šalies vandentvarkos įmonės. Jos sunaudoja daug elektros energijos ir, siekdamos užtikrinti bent jau prieinamą tiekiamo vandens kainą, elektra turėtų apsirūpinti pačios. Saulės energijos elektrinėms įsirengti reikiamų plotų visos šios įmonės turi pakankamai, tereikia tik valstybinio požiūrio į šią problemą.
Jei valstybė tuo nesusirūpins ir nepadės spręsti šių problemų, ji turės sukti galvą kaip kompensuoti išaugusias kainas vartotojams. Tačiau skirti lėšų investicijoms ir skirti lėšų kompensacijoms yra du skirtingi dalykai. Kompensacijos yra tik pasekmių slopinimas, o ne problemos sprendimas.
Komentaro autorius – Jurijus Červiakovskis, „Dzūkijos vandenų“ direktorius
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Straipsinis paimtas iš www.vz.lt
